Pasitikėjimas savimi – viena aktualiausių temų visame pasaulyje. Bet kodėl žmonės savimi nepasitiki? Juk tai natūrali kiekvieno žmogaus prigimtis. Kas nutiko, kad žmogus pradėjo dvejoti ar net nekęsti savęs?

Priežasčių gali būti įvairių, tačiau visuomet kova vyksta viduje. Žmogus pasąmoningai tiki, kad yra nevykęs, nesėkmingas ir t.t., tuomet stengiasi tapti norima asmenybe. Tačiau šis susipriešinimas kelia nuolatinę įtampą ir dar stipriau kursto nepasitikėjimą savimi.  

Pasitikėjimas savimi ir savęs priėmimas – harmoningo gyvenimo pagrindas

Kaip ir kodėl kyla nepasitikėjimas savimi? Dažniausi atvejai:

• tėvai ir kiti artimi žmonės nepriima įgimtų vaiko savybių, todėl nuolat prikaišioja, kad jis ne toks kaip visi ir pan.;
• tikėjimas, kad „aš blogas“ ir bandymas tapti „geru“, tenkinant kitų norus;
• per didelis susižavėjimas lyderiais, pramogų pasaulio atstovais, ypač paauglystėje, sukelia norą tapti tokiu, kaip dievinamas asmuo;
• žmogus jau gimsta su tam tikrais įsitikinimais apie save arba/ir perima juos iš artimiausių žmonių.

Tiek teigiamas, tiek neigiamas savęs įsivaizdavimas dažniausiai susijęs su praeities istorijomis ir vertinimu. Tad nesvarbu ką apie tave sakė tėvai, draugai ar mokytojai, tai neturi nieko bendro su tikruoju tavimi. Jie tik patvirtina tavo klaidingus įsitikinimus arba/ir primeta savuosius.

Kiekvieną kartą, kai pradedi save vertinti ir kyla nepasitikėjimas savimi, praeitį perkeli į ateitį. Jei bent kartais leistum sau jausti dabarties momentą, pradėtum suprasti, kad čia ir dabar tu tiesiog esi. Nebelieka vertinančių minčių, prikaustančių prie praeities istorijų.

Žmogus turi unikalią savybę kurti savo būsenas ir įvaizdį. Deja, šis netinkamai naudojamas gebėjimas sukuria daugiau problemų negu naudos. Pavyzdžiui, žmogus įsivaizduoja, kad neatitinka rimto ir patikimo darbuotojo įvaizdžio, todėl stengiasi jį susikurti, taip slopindamas savo unikalumą bei charizmą. Mergina tiki, kad ji nesimpatiška, todėl stengiasi sekti populiariais pavyzdžiais ir pagal juos kurti savo įvaizdį bei išvaizdą.

Labai dažnai artimieji įtikina, kad įgimti talentai ar išskirtiniai gebėjimai neatitinka rinkos reikalavimų, todėl primygtinai pataria rinktis kitas gyvenimo ir veiklos kryptis. Taip, jau suaugęs žmogus, blaškosi nuo vienos specialybės prie kitos, viduje jausdamas nuolatinį nepasitenkinimą.

• Apsimesdamas tuo, kuo nesi, rizikuoji iššvaistyti energiją ir nepajusti savirealizacijos džiaugsmo.
• Kuriamas įvaizdis ir neigiamų minčių apie save, arba prigimties slopinimas atima labai daug pastangų.
• Įvaizdis neturi jokios galios kurti savo gyvenimą, todėl tenka gyventi taip kaip kiti.
• Kai žmogus tapatinasi su įvaizdžiu, jo gyvenimą valdo kiti.

Pasitiki savimi ar savo įvaizdžiu?

Kartais nutinka taip, kad žmogus tiek įsijaučia į savo įvaizdį, kad nebesupranta kas jis iš tiesų yra. Tik nuolat saugoma reputacija ir auganti vidinė tuštuma, primena, kad kažkas ne taip. Tada vieni dar intensyviau siekia meilės ir pritarimo iš aplinkos, o kiti pradeda ieškoti savęs.

Kuomet žmogus tapatinasi su įvaizdžiu, nuolat ieško palaikymo ir stengiasi įtikti ar bent jau sukurti norimą įspūdį. Deja, tokiu būdu gautas dėmesys nepatenkina, o laikina pasitikėjimo iliuzija greitai išsisklaido. Tuomet tenka dar labiau pasistengti, dar daugiau iš savęs ir kitų pareikalauti. Tik kur visa tai veda?

Tie, kas leidžiasi į savęs paieškas taip pat dažnai nuklysta į dvasines iliuzijas ir naujus įvaizdžius, o augančio diskomforto nebegali užpildyti meditacijomis ar kitos praktikomis.

Taigi, kol žmogus neleidžia sau būti tikruoju savimi, tol pilnatvės, ramybės ir džiaugsmo gyvenime gali nesitikėti, kad ir kokį gerą bei nuostabų save vaizduotų.

Kaip įgyti pasitikėjimo savimi?

Pirmas žingsnis – akistata su vidiniais įsitikinimais. Reikėtų tiesiog sustoti kurti įvaizdžio istoriją ir atvirai sau išvardinti, ką iš tiesų manai apie save. Ir, svarbiausia, paklausti KODĖL tuo tiki? Atsakymai gali būti skaudūs ir lydimi stiprių emocijų. Nereikia jų bijoti, tai kelio į laisvę pradžia.

Antras žingsnis – nustok tikėti viskuo, ką apie save manai ir ką pasakė kiti. Palik tai praeičiai. Lik kaip tuščias popieriaus lapas, kuriame atsiskleis tavo tikroji asmenybė – sąmoningas, kuriantysis AŠ, kuriam nebereikia ieškoti meilės ir pritarimo, nes visa tai jau yra ir niekur nebuvo dingę.

Tam, kas tu esi, nereikia pasitikėti ar nepasitikėti savimi. Tik klaidingos mintys uždengia tikrąją prigimtį ir žmogus nebežino kas jis yra. Tada reikia ieškoti patarimų kaip pasitikėti savimi.

Tik būdamas savimi gali sukurti gyvenimą, kokio nori

Per konsultacijas žmonės manęs kartais klausia: o tai kas aš esu? Toks klausimas dažniausia kyla dvasingumu besidomintiems žmonėms, įtikėjusiems, kad jie nei kūnas, nei mintys, o tik grynoji sąmonė, kurios jie dar nesuvokė arba susikūrė iliuziją. Į tokius klausimus atsakau paprastai: esi tas, kas dabar kalba su manimi.

Pasitikėjimo savimi ugdymas būna nenaudingas, kada:

• siekiama padidinti įvaizdžio galią;
• klaidžiojama dvasinėse iliuzijose;
• nesuvokiama, kas slypi už nepasitikėjimo ir kokia tikroji priežastis.

Todėl afirmacijų kartojimas ir mėginimas save įtikinti, kad „aš pasitikiu savimi“, „aš esu laimingas“, „aš esu sėkmingas“, dažniausiai yra tik laiko švaistymas. Jeigu pasąmonėje įsišaknijęs įsitikinimas, kad „esu nevykęs“, „neprotingas“, „nemėgiamas“, „nelaimingas“ ir t.t., tol save įtikinti priešingai bus labai sunku.

Mano metodas daug paprastesnis ir padeda pašalinti visus klaidingus įsitikinimus apie save ir pasąmoninius blokus, trukdančius jausti pilnatvę bei natūralią laimę.

Rekomenduoju klausimą „kaip pasitikėti savimi?“ formuluoti visai kitaip:

• kodėl aš nepasitikiu savimi?
• ar tai tikrai tiesa, ką galvoju apie save ir kodėl kyla tokios mintys?
• o kas būtų, jei visas mintis ir vertinimus priimčiau tik kaip patarimą ir priminimą iš praeities?

Pasitikėjimo savimi paslaptys. Kada pasiekti rezultatai neteikia laimės?

Kaip jau supratai, stebuklingo būdo kaip pasitikėti savimi nėra, nes jis nereikalingas tam, kas tu esi. Kiekvienas gimęs vaikas absoliučiai savimi pasitiki, antraip bijotų visų pirmų kartų: vaikščiojimo, bėgimo, savarankiško valgymo ir pan.

Prisimink, kada buvai šalia mažo vaiko iš laimės spindinčiomis akimis. Jam nereikėjo niekuo apsimesti, kad kažkam įtiktų. Iš mažylių natūraliai sklinda meilė, todėl norisi juos paliesti, jiems nusišypsoti, pakalbinti. Suaugusio viduje, po daugybe blokų taip pat slypi meilė ir džiaugsmas, todėl pajutus vaiko vibracijas, viduje rezonuoja ir kyla malonus jausmas.  

Kas nutinka, kai augdamas pamiršti savo autentiškumą, talentus ir imi siekti tų pačių tikslų kaip kiti?

Būdamas kaip kiti ir kurdamas savo gyvenimą pagal kitų pavyzdį niekada nebūsi laimingas. O jei net ir pasieksi maksimumą, nusivilsi ir iš vidaus nuolatos kils jausmas, kad tai ne tavo, kad kažko trūksta iki pilnatvės. O trūksta tavęs!

Todėl nustok klausti savęs, kaip išmokti pasitikėti savimi ir verčiau paklausk savęs ko tu iš tikrųjų nori šią akimirką ir kodėl neleidi sau to turėti bei jausti? Kodėl neleidi sau tapti tuo, dėl ko atėjai į šį pasaulį?

Jei nežinai ar neberandi tiesiausio kelio į savęs suvokimą, susisiek ir parodysiu kaip tai paprasta.

Padėsiu būti atviru su savimi ir nebijoti tiesos, kuri dažniausiai būna tik klaidingas įsitikinimas. Tikroji tiesa neskaudina, neatima pasitikėjimo savimi ir neverčia būti tuo, kuo nesi.